DRAUGAUTI YRA NEIŠVENGIAMAI MALONU

Pats tikriausias draugas esi pats sau. Kiti tikri ar mažiau tikri draugai Tave nuvils, išduos, paliks, pasmerks, išvažiuos, išnyks arba kaip tik sėlins šalia, kaip šešėliai ar ryškiai spigins foto lempomis, gal kaip miražai, tai arts, tai nutols. Nuostabu! Pokyčiai! Savyje. Kituose. Nieko nėra stabilesnio už laikinumą. Susižavėjimą keičia nusivylimas. Džiaugsmą liūdesys. Ir tame tiek netikėtumo. Kuo greičiau pastebėsi kiek tame grožio, gaivališkumo, tėkmės, tuo Tau labiau patiks draugauti. Tai va, nėra taip baisu. Baisu tik kito etapo, nersi ir - lengva. Gimdyti irgi baisu, bet ir tai “praeina”. Su kiekvienu žmogumi mes gimdome. Naujas tiesas, - ir jų tiek daug, kad net kai kuriems pavyksta jas į knygas sudėti. Taip išeina, kad čia mano draugų ir mano bendrai gimusi tiesa-knyga apie mūsų tarpusavio draugystę ir su kiekvienu iš Jūsų atskirai. Draugaukime. Tik tiek. Patikime vieni kitiems, nepatikime, nusisukime, kritikuokime, būkime abejingi, įnirškime, pagirkime, pasižavėkime, pasidalinkime, nesupraskime, supykime, suabejokime, užsimirškime, nekreipkime dėmesio, žiūrėkime pro pirštus, klausykimės džiazo gerdami raudoną vyną ir, tiesiog, “vartykime” gyvenimą. Dieve Dieve, kiek savo gyvenimo knygos puslapių praverčiau, kiek jų išplėšiau, kiek jų sudeginau, kiek įkvėpė, kiek sujaudino iki gelmės, - juos visus branginu, nors kitų ir neprisimenu. Įdomu - sureikšminti gelmę tai jau nebebūti ja? Prarasti dalį žavesio? Tebūnie. Aš žmogus. Man norisi kažką šiek tiek sureikšminti. Arba labai. Draugystę. Trumpą ar ilgą. Ir visai nesvarbu storas ar plonas tomas. Skaitykite su malonumu.

Ar užsidėjote akinius? Tai blemba negi taip akylai mane dabar ir stebėsite? Leiskite man būti savimi. Nenoriu krūpčioti nuo kiekvienio Jūsų analizuojančio žvilgsnio. Jei mes taip pradėsime, tai kalbėsiu vis mažiau, o kūprinsiuosi vis daugiau. Draugystės sėkla gali ir nesudygti. Arba eisiu kur ramus pavėsis. Kur akylai nestebi. Kur galiu įkvėpti ir iškvėpti. Maža ką, gal eis kažkas pro šalį, su kuo galėsiu smagiai pasijuokti? Negi juoksiuosi čia viena? O gal taip viskas ir atsitinka - aš juokiuosi ir ateina tas, kuris nori pasijuokti kartu? Tada gerai, rasiu iš ko pasijuokti arba juoksiuosi be priežasties viena. Ar reikia, kad kažkas būtinai vyktų? Tyla - gera byla, bet ką apie ją rašyti? Ką apie ją juoktis? Nebent garsiai pabezdėčiau. Cha! Va šito tai nesitikėjote! Nes šito ir nesukontroliuosi! Tai tikra! Tada net vienam juokinga. Oi, atsiprašau, Jūs taip nedarote. Jūsų sistema veikia taip, kad nesusidaro papildomų dujų, kurioms reikėtų ieškoti etiškų būdų pasišalinti. Jūs, turbūt, iš tų, kuriems niekada per nosį "neišsprogo" gazuotas limonadas ir tų, kurie niekada nesusikeikė prie mamos. O aš ne iš tų. Gal tie momentai anuomet buvo apgailėtini, bet linksmi. Bent jau dabar aš iš jų juokiuosi balsu. O kas belieka?

Draugai nepuola manęs gėdinti, neišeina į kitą kambarį, kad “susitvarkyčiau”, o prunkščia kartu ir skaldo bajerius “iš skyriaus” “O prisimeni?!”… Ir mes tada prisimename. Kodėl neprisimenu tų keistai nepatogių momentų, kai būnu viena? Gal tada smagiai viena pasijuokčiau, bet jų neprisimenu kai būnu viena. Ar būtina tais momentais su kažkuo pasidalinti, kad jie liktų atmintyje ir nueitų į tą skyriuką “O, prisimeni?”. Faktas. Man dabar atrodo, kad faktas, nes aš dažniausiai prisimenu tuos momentus, kai juokiausi ne viena. Yra ir tokių, kur juokiausi viena, bet jie man ne tokie brangūs nei tie, su kažkuo “pasidalinti”. Gal tas prisiminimas stiprėja kai “pasidalintas” ir bėgant metams kuo toliau tuo labiau? Tas pats momentas, bet kai jį vis prisimeni ir prisimeni su bendradalyviu - žymiai smagiau.

Prisimenu, kaip su drauge kaime susirašinėjome. Mums buvo, maždaug, 8 ir 9. Toks žaidimas. Parašai ant lapelio kokią frazę, nuo kurios dėl dabar man ne visai suprantamų priežasčių, tada galėdavome į “kelnes privaryti” iš juoko, ir užlenki lapelį. Pavyzdžiui, parašai “arklys”, tada užlenki, paduodi draugei, ji parašo , pvz, "pirko dešrą" ir užlenkia, tada vėl aš rašau, principas toks - kas, ką veikė, su kuo, kaip, kur? Tada skaitome ir gaunasi koks nors nerealiai linksmas sakinys. Arklys pirko dešrą su Daina linksmai papukų kaime rytoj. Ir kai pratrūksime žviegti! Prisimenu, jos močiutė net už dviejų durų gulėdama ligos pataluose bejėgė mums sušaukė: “Ar baigsit?” O mes aišku, baigti visai negalėjome, o linksmiau buvo net dvigubai, - nes juk negalima, o juokinga. Dar labai juokinga buvo, kad ta pati močiutė jau 20 metų ruošėsi mirti ir jos nusipirktas karstas gonkose, kuris mus taip anksčiau gąsdindavo, - tapo mūsų pakrizenimų objektu. Ateidavau pas tą pačią draugę jau 15 ir klausdavau - “Na ką, močiutė dar nenumirė?” Ir taip juokinga! Lavonėlis prisikeltų iš juoko. Va dabar pramušė. Juokiuosi viena. Balsu! Bet juk tada juokėmės su drauge iš jos močiutės. Ir mums nebuvo nei baisu, nei ką. Tiesą pasakius, ne iš močiutės mes juokėmės. Mes, tiesiog, visada surasdavome iš ko pasijuokt. Ir kada gi taip surimtėjome, kad pradėjome juoktis vis mažiau ir mažiau? Gal kai ji numirė? Oi, ne, mes net nesuasocijuotumėme tų juokelių su kalte ar gėda, nes tų jausmų, tiesiog, nebuvo. Mes pasijuokdavome ir pamiršdavome. Mes, turbūt, pamiršome juoktis kai ėmėme vis mažiau ir mažiau praleisti laiko su draugais. Dėl kažkokių tai “rimtų” priežasčių. Kokių? Dabar tai man jau ir jos juokingos, bet tada išlaikyti egzaminą ar įsidarbinti, ar dar kokia kita “rimta” priežastis buvo svaresnė, nei susitikimas su drauge. Čia kalbu apie save. Draugės paklausiu ir vėliau galėsiu Jums parašyti, kokios buvo jos “priežastys”.

Vieni sako, kad draugystė tai kai Tau nieko iš žmogaus nereikia ir tokių draugų būna vos keli, kokie 3-4 ar net dar mažiau, o su jais susitikus būni savimi.. O tai ką, iš kitų kažko reikia?

Kartais geriausiu draugu tampa tas, kuris netikėtai atsiduria šalia tavęs traukinyje ar lėktuve. Sako, nepažįstamam žmogui širdį lengviau atverti. Kodėl tada taip lengva nesisavinti žmogaus ir nesmerkti, net jei jis pasakodamas istoriją atlieka išpažintį apie neištikimybę žmonai ar tai, kaip atleido žmogų darbe dėl kaltės, už kurią atsakingi patys. Tie žmonės kaip epizodai iš kino filmų, atėjo ir praiena, nežinai ar dar bus kada scena su juo ir tuo nesirūpini. Netgi jauti dėlingumą, kad jis tau atsivėrė. Kartáis net pats atsiveri ir pasipasakoji tai, kas jau senai slegia krūtinę. Jei net pagalvoji, kad kadanors susitiksite, jausmas toks, kad šis žmogus šventai saugos tavo paslaptį, kaip ir tu jojo. Kažkoks nematomas begalinio pasitikėjimo ryšys. Atrodo, kartais gyveni su žmogumi 10 metų ar daugiau ir niekada net nekilo mintis išsakyti tai, ką kątik išsakei nepažįstamajam. O gal žmonės tam ir susitinka, kad atrakintų vieni kitus? Mes juos kaip angelus išsikviečiame, kai esame pasiruošę naujam siužetui savo gyvenimo filme, kad nusimestume krovinį, neleidžiantį judėti pirmyn, arba sutinkame kaip palaiminimą, patvirtinantį, kad ei, žmogau, tu vertas gyventi, visiems pasitaiko. Arba taip suteikiama galimybė pasijusti reikalingu, nes tavo pasakojimas tarsi pažadas kitam, sakantis, kad “tu ne toks blogas, būna ir blogiau”. O gal nepažįstamojo pasakojimas tau kaip paskatinimas labiau branginti, ką turi. Šeimą, kolegas, draugus, tėvus. Vadinasi, su tais, kurie dažniausiai ar visada šalia - yra dar ką atrakinti - “tiek užkastų lobių”.

Visata kalba per kiekvieną žmogų. Be abejo, kad kiekvienas pakeleivis neatsitiktinis. Tik kartais naiškarto suprantame, ką susitikimas turi savyje tokio lemtingo. Duok Dieve pastebėti, padėkoti už jį ir labiau atsigręžti į save. Taip, kartais netikėti susitikimai apdovanoja netikėčiausiomis įžvalgomis ar beda kaip pirštu į akį, primindami, ką “nukišome” į užantį giliai giliai. Vuala - ištraukiame į dienos šviesą ir nebėra noro pabėgti. Žmogus sėdi šalia ir pasakoja savo istoriją. Pasirodo, ji ir apie tave. O tu jautiesi ne tik klausytoju-stebėtoju, bet kartu ir jos dalyviu. Kiek raktų su savimi nešiojamės. Esame vieni kitiems visrakčiai ir skrynios. Ir taip - kiekvienas žmogus. O jei taip užmezgus pokalbį keikvienąkart keliaujant su šalia sėdinčiu? Kiek apie save sužinotumėme! Vis gi, reikia draugą turėti, nors ir kelioms valandoms, nes, galbūt, kitokių ir neturi, o čia tokia proga - padraugauti. Kai kurie kelių valandų draugai pakeleiviai užsibūna ilgėliau.

Pamenu, skridau iš Londono į Vilnių ir jau iš tolo pamačiau atvilnyjančią laibų dailių kojų mažutę moterytę įspūdinga krūtine. Ji tik šast ir atsisėdo šalia manęs ir iškart ėmė be perstojo berti istorijas apie savo keliones, šeimą, vyrą, su kuriuo nesenai išsiskyrė, vaikus. Taip koketiškai šypsojosi. Matėsi, kad mėgaujasi vyrų į ją nukreiptais žvilgsniais, o tai ją darė tik žavesne. Taip atvirai flirtuoti ir taip garsiai pasakoti savo gyvenimo istorijas nė kiek “nesislepiant po skėčiu” - man pasirodė didis menas ir drąsa. Na, visgi, jai kokie 55-eri, nėra ką prarasti, pamaniau. Tačiau mane labiausiai “užkabino” jos nuoširdumas ir tikrumas. Aš net nepajutau kaip pasisiūliau ją pavežėti iš orouosto, bet jos jau buvo belaukiąs sūnus, o dar ir važiuoti reikėjo gerokai už Vilniaus. Tad ji tik spėjo nusiimti savo grandinėlę nuo kaklo su raudona širdele ir užsegti ją man prieš išlipant iš lėktuvo. Apsikeitėme telefono numeriais su pasižadėjimu susiskambinti, kai kitąkart lankysis Vilniuje, mat gyveno Londone. Na ir gal po kokių 6 mėn ji man paskambino: “Aš Vilniuje, gal galėtum mane pavežėti iki orosuoto ir tuo pačiu paplepėtume?” Taip mes ir draugavome 4 metus. Po to, 2 nedraugavome. Po to vėl 3 metus draugavome, dabar vėl štilis. Aš ją myliu, žiauriai, žinau, ji irgi mane. Mūsų draugystė nutrūkdavo kiekvienąkar mėginant vienai kitą savintis .Tiksliau, turbūt, man ją. Juk ji laisva kaip vėjas niekadėjas ir niekada nežinodavau, ko iš jos tikėtis.

Pavydžiui, atskrendu į Londoną, ji žada manęs atvažiuoti pasitikti į orouostą, aš vis laukiu, o ji kaip niekur nieko paskambina ir sako: "Ach. Tu gal pasiimk traukinuką, pasivaikščiok po Londoną ir, kai norėsi, atvyk pas mane." Oi, kaip mane tai siutino. Oi, kaip man dabar ji dar labiau patinka. Nebesinori savintis. Žaviuosi ja - laisva kaip vėjas, bet susitikti kol kas nesinori. Tai taip, draugystė per atstumą kai net nesinori pasiskambinti ar pasirašyti, ar susitkti. Žinau, kad ji yra ir man to pakanka. Ir tuo pačiu žinau, kad jei kurią dieną ji paskambintų ir paprašytų pagalbos, aš jai padėčiau. Bet ji neskambins, labai išdidi. Aš, greičiausiai sužinosiu apie ją kažką iš bendrų draugų ir pati paskambinsiu. Tad pasakykite Jūs man, ar mes švaistome savo gyvenimo laiką, ar, tiesiog, mūsų tokia draugystė? Aš renkuosi 2-ą variantą, nes tų scenarijų esu mačiusi jau ne vieną šimtą ir priimu juos visokius. Mes švaistome laiką tik kai "sukame tą pačią plokštelę", o juk dainų tiek ir tokių..

Draugai keliauninkai - tie, su kuriais norisi susitikti bent 10-iai minučių ir gauti feedback’o iš jų paskutinių aplankytų šalių. Vat jie tai laisvi kaip papūgos. Dažnai kviečia juos lankyti tai vienoje, tai kitoje šalyje, bet dažnai taip ir nesusidėlioja. Labai žavi draugystė. Per tą pusvalandį ir į gylį nueiname ir šiaip beletristikomis pasidaliname, o dažniausiai kalbamės apie tai, kas aktualiausia nutiko per nesimatymo laiką. Draugaudama su jais aš žinau, and esu viena iš, maždaug šimto, kuriuos jie po 10 min aplanko grįžę į Lietuvą, bet man nė motais, jaučiuosi begalo svarbi, kad man skyrė tas minutes ir dėkinga, juk žmogui tiek reikėjo dealint’i reikalų, kad atsidurti čia ir dabar būtent šitoje kavinėje, kur ir man arčiau atvykti, kad išgerti su manimi kavos. Laikas - juk brangiausia, ką galime duoti vieni kitiems. Nedalyvauji nei tų žmonių gimtadieniuose, kartais net nežinai, kada ta gimtadienio diena, nei vestuvėse, apskritai, nedalyvauji su jais jokiuose socialiniuose pasibuvimuose, bet jie visada Tave prisimena, visada nuoširdžiai domisi susitikus, visada atveža kokią mažą dovanėlę. Aš stebiuosi ir kartu džiaugiuosi tokiu gyvenimo būdu. Nieko nereikalauju. Nežinau, kas jiems paskambins vidury mūsų pokalbio ir jie sakys: "Oi atsiprašau jau turiu bėgti, krūva reikalų, dar ten ir ten", bet taip nuoširdžiai džiaugsis tomis dešimt minučių, kurias praleidome kartu, kad net negali pykti. Vadinu juos pasaulio žmonėmis. Su jais malonus “greitukas”, per jį ir pakeliauji, ir pasvajoji, ir jauti tokį trapumą, reliatyvumą tarp to, kas tikra, o kas ne. Tas pusvalandis būna toks informatyvus, nes juk viskuo reikia taip greitai ir glaudžiai pasidalinti, kad gaunasi, tarsi, slaidų šou - viena atkarpėlė iš ten, kita - iš ten, - jautiesi tarsi žiūrėdamas kino filmų treilerius. Visumos nežinai, bet kažkaip nujauti apie ką tie filmai ir koks kontekstas, ir kaip jie tarpusavyje susiję. Kartais jaučiu, kad mes visi, žmonės, esame vieno filmo herojai, labai glaudžiai mus visus siejančiame content’e, bandantys atpažinti naujas savo roles joms nuolat kintant. Gero filmo..