GAIVAUS ORO GŪSIS

Taip gera, kai išvyksti atostogų ir grįžus po savaitės namai atrodo dar mielesni.. ir nors, atrodo, niekas nepasikeitė..,- galva lengvesnė, širdis atviresnė.

Tad kodėl neišėjus atostogų kasdien? Atsikeliu, užsidedu karūną, patikiu navigaciją intuicijai ir leidžiuosi į kelionę. Be jokių išankstinių nuostatų, ką sutiksiu, kaip tas susitikimas praeis, kur tai nuves, o ypač negalvosiu apie tai, ką veiksiu ir ką būtinai turėsiu padaryti. Just go with the flow.

“...šiandien aš išeinu atostogų ir gyvenu keliautojos gyvenimą, nes juk, kaip visi mėgsta sakyti, - gyvenimas ir yra kelias...”

Gyvendama, tarsi, prisirišau prie kažkieno minčių apie mane. Net pati nusprendžiau kokia aš. No way... Ir kaip su tuom gyventi? Ne! Šiandien aš išeinu atostogų ir gyvenu keliautojos gyvenimą, nes juk, kaip visi mėgsta sakyti, - gyvenimas ir yra kelias. Ne stotelė. Ne vieta, kur visada tuo pačiu laiku sustoja tas pats autobusas, vežantis į tą pačią vietą. Šiandien aš pametu žemėlapį, dingsta internetas mano telefone ir aš leidžiu gyvenimui mane vesti. Tik įsivaizduokite tokį scenarijų pasiklydus kad ir mažame Italijos miestelyje. Kiek jaudinančio patyrimo klaidžiojant ir stebint aplinkinius, kaip kosminiu greičiu pasimiršta visi buitiniai reikalai, kaip greit išgaruoja savo per gyvenimą užgyventas statusas, pareigos, rūpesčiai. Šiandien "pasimetu" ten, kur gyvenu, - Vilniuje. Skirtumas tik tas, kad žinodama, jog atostogauju, nusiimu "visko žinojimo" skrybėlaitę ir vienplaukė praveriu naujų, savo laikinų namų langus, kad pajusčiau žavaus Vilniaus dvelksmą. Tegu dvelkteli taip stipriai, kad išsitaršytų mano plaukai ir juose dingtų visa sukaupta DNR informacija ir jie mėgautųsi kiekvienu prisilietimu, kad jie, lyg, mažos antenos, stiebtųsi įvairiomis kryptimis ieškodami ir tyrinėdami iš kur ir koks ryšys "ateina".

Jei man atrodo, kad aš save pažįstu, tai šiandien susipažinsiu su savimi dar artimiau. Būsiu kitokia, rasiu save dar nepatirtą, nes leisiu sau patirti kažką, ko mano "antenos" nebuvo užfiksavusios per mano žemišką gyvenimą. O gal tas žemiškas gyvenimas pasirodys ne tik fiziškai apčiuopiamu? Uuuu...where is that coming from? Atrodo, "antenos" jau pradeda gaudyti signalą. Ačiū Dievui, jos dar nevirtusios sustabarėjusiais ragais :)

Nuotykiai prasideda.

Tai koks šiandien vėjas?

Rytas. Lovoje. Pramerkiu keliautojos akis. Mmmm.. kokie jaukūs namai... Tyrinėtojo žvilgsnis ne tik žiūri, bet ir mato.. Vidinis detektyvas fiksuoja detales. Namas, tikriausiai, istoriją menantis: židinys, storos sienos, o koks palangių grožis! Visas didžiulis plotis nukrautas gėlių vazonais. Įdomu, ar šių namų šeimininkė įsitaiso patogiai ant palangių vakarais saulei leidžiantis ar kylant..

Kiek valandų? 07:30 - saulės spinduliukai ritasi pro langą.. Taip, čia rytų pusė. Turbūt, šeimininkė-romantikė apsigyveno būtent čia, nes mėgsta saulėtus rytus, o gal net pasitinka saulę kasdien anksčiau keldamasi ir gėrėdamasi raustančiais dangaus krašteliais? Kaip sunku išlipti iš tokios minkštos, šiltos, jaukios lovos.. Galėčiau joje pabusti kasdien..ir tas pelenų rožinės spalvos pledas toks mielas, turbūt, rankų darbo..nieku gyvu tokio niekam neatiduočiau... Akimirksniu nusprendžiu, kavą gersiu įsisupusi į jį.. Sliūkinu į virtuvę. Kokios šiltos medinės grindys. Įdomu, rasiu kavos? Yra! Tuoj namai pakvips nuostabiu aromatu ir, įsitaisiusi patogiai ant palangės, apžiūrėsiu kiemą. Kurį puodelį pasirinkus? Šiandien tebus rožinių svajonių diena, - pakužda vidinis balsas - kaip gerai, kad neskubu ir jį išgirstu - "rožinė tai rožinė" patvirtina akis džiuginanti rausva porcelianinio puodelio spalva.

Įsitaisiusi tarp baltų orchidėjų ir violetinių paleonopsių žvelgiu pro didžiulį langą... Šią akimirką, tiesiog, esu.. Ir nesvarbu ar ji tęsis 5 minutes, ar visą dieną, aš ja mėgausiuosi lygiai taip pat.., nes visas pasaulis priklauso man, o aš jam.. Kiekvienas garsas, vaizdas, kvapas, tarsi, siunčia man linkėjimus... Tarsi, kalba man.. Tarsi, žaidžia su manimi. Patiriu kažką nepatirto. Jausmas toks, lyg Vilnius tapo Roma, o gal Roma Istanbulu, o gal ir visai nesvarbu kokiu miestu.. Jame man gera, ramu, saugu.. Sniegas ir čiulbantys paukšteliai. Būna ir taip? Pasirodo, būna :) Koks dailus suolelis po medžiu. Ryt ryte apsimuturiuosiu ir gersiu kavą po juom.

Užsimanau praverti balkono duris ir įkvėpti gaivaus oro. Ach.. mano svetingi namai patinka vėjui. Nenuorama kedena užuolaidas, šoka tarp gėlių lapelių, kvėpinasi namų aromatu. Jaučiuosi, tarsi gavusi dovanų. Įkvepiu gaivos ir mėgaujuosi erdvės pojūčiu kūne.., jaučiu, atsirado vietos svečiui ne tik mano namuose, bet ir kažkam neįvardinamam - mano viduje. Nespėliosiu. Tegu pasaulis nustebina mane!

8:00 - laikas į darbą... So exciting! Padažysiu blakstienas ir eisiu pėsčia. Iki 9 tikrai spėsiu. Iš kur žinau? Nes su automobiliu nuvykstu ten per 10 minučių. Taip, tai mano namai, mano kiemas, mano palangė, automobilis ir balkonas.., bet kaip smagu džiaugtis viskuom neprisirišus prie "mano" ir lėtai prasieiti takeliais, kurių nespėjau "pasisavinti" važiuodama automobiliu..

Dažniau atversiu langus, kad vėjas supainiotų mano "antenas", nupūstų visas minčių dulkes, kad atsirastų ta apdovanojanti erdvė naujiems atradimams ir potyriams.