GOD GRACIOUS, I LOVE MY LIFE..

Iš vieno sapno akys atsimerkia kitam.. Jaučiu, kaip išnykstant vienai realybei ryškėja kita. Jaučiu patalo švelnumą ant kūno ir užuodžiu mylimo vyro kvapą… Pasirąžau, pasimuistau… toje akimirkoje “tarp” .. tiek švelnumo ir meilės.. sau ir viskam.. Užsimerkusi peržvelgiu vaizdus išnykstančios sapnuotos realybės, - sapne visada randu žinutę sau, tik aš galiu ją iššifruoti, suprasti, išjausti.. Tik aš vos pabudusi dar teta bangose galiu sau tokią dovaną pasidovanoti.. Mano pasąmonė susitinka su sąmone. Ir vistiek viskas viena.. Tai taip mhmmm.. jaučiasi ryte. Nepaprastai maloni būtis, pilna tylos, pilna begalinio pasitikėjimo..

Sprendimus priimu tik tokioje visagalystės būsenoje, - nei baimių, nei abejonių…

Tad kaip tą būseną išaikyti per visą dieną? Pasimėgavimo.. pasitikėjimo..

Tiesiog, išlikti joje, nieko nemėginti išlaikyti, tiesiog mėgautis ja ryte ir ji, tarsi, savaime, užsifiksuoja.. Kai prasidės darbai, reikalai, teta bangos persijungs į beta bangas, kur daugiau “trikdžių”, o aš ir toliau sau “tetinsiu” per visą dieną..

Tad iššifruoju sapno žinutę, padėkoju už ją ir toliau mėgaujuosi šilko patalais.. įsisupsiu į juos ir švelniai maloniai jausiu jų švelnumą visą dieną, kaip tą ploną ribą, kai turėsiu rinktis tarp nusiminti, suirzti, nusivilti ar padėkoti, kad pastebėjau, supratau, pasidaryti išvadą, vėl padėkoti ir judėti toliau su begaliniu pasitikėjimu, kad esu pati Visata ir pati save kuriu.. Kontrastas visada pakeleivis, bet juk aš galiu rinktis.. Juk aš bet kokią sutiktą per dieną mintį įsupsiu į švelniausius šilko patalus ir ji ištirps pasimėgavime.

Tik pabudusi galėčiau patikėti bet kuo, ką man kužda vidinis aš, - man taip patinka, ką jis man meiliai kužda - nusprendžiu klausytis jo visą dieną, - tad triukšmingas kontraste “ačiū”, aš vis dar “tetinu” ant rytinės pasitikėjimo bangos.. Juk joje praleidau visą pusvalandį ir visagalystės būsenos nepajėgia išblaškyti jokie trukdžiai.. Man jie net patinka. eilinį kartą sau padėkoju už tai, kad juos pastebiu ir toliau sau mėgaujuosi.

Švelnus, jaukus, kupinas meilės pusvalandis ryte.. jokių minčių, kad kažką turiu padaryti, kažkur nuvažiuoti, su kažkuo susitikti, - visa tai bus, tad kam man tai įsileisti į “lovą” ryte ?.. Ačiū, mielos mintys, aš dar “myliuosi” su savimi, džiaugiuosi palaiminga akimirka.., jaučiu ją kiekvienu odos lopinėliu, įkvepiu jos.. ir atsidūstu: “o Dieve, kaip gera gyventi,..kaip gera jausti save kaip beribę, bekraštę, amžiną, tobulą esatį.. Be jokių ketinimų, norų, lūkesčių.. Tiesiog, būti..”.

Pusvalandis, o, atrodo, - viena saldi minutė..

Atsimerkiu ir dėkoju..sau, nuostabiai dienai, jos įvykiams, žmonėms - iš anksto, nes Visata gyvena visuotiniu informacinio lauko laiku. “Ačiū” žmogui ar situacijai - ir pokytis informaciniame mus vienijančiame lauke įvyksta akimirksniu. Palaiminu save, visus ir viską ir vėjelio lengvumu, šįkart kvepiančiu alyvomis, .. einu į dušą.. Vanduo.. - ir vėl ačiū.. žaliasis kokteilis ir vėl ačiū, puodelis espresso - ačiū ačiū ačiū.. God gracious, jei toks dėkingumo kupinas fantastiškas rytas, tai kokia nuostabi manęs laukia diena! Myliu gyvenimą..