JUODA / BALTA
Rytas..pasidabinusi juodais kailiniais išbėgu į “kiemą”…Koks grožis.. balta balta.. - rotušė nuklota baltu sniego kilimu. Pasisveikinu su eglute. Kvepia “namų jaukumu”.. Man ypatingai patinka šis smilkstančių kaminų kvapas šaltyje..
Susitinkame rytinės kavos su Kristina Aleksynaite… Neįtikėtina, kaip akis randa rekvizitus pagal užduotį Juoda/Balta … - ji pastebi, kad Kristina su baltu minkštu, jaukiu megztiniu, o aš su juodo barchato švarku…ir, žinoma, juoda kava baltame puodelyje.. Mėgaujuosi stebėdama kaip fizinėje realybėje dauginasi tai, kam pastaruoju metu suteikiau reikšmingumą..
Gruodžio 12d. karalienių vakaras.. Kaip visada su tema.. ir ji visada gimsta organiškai..tėkmėje, turbūt, tapytojas irgi niekada nežino koks bus galutinis paveikslas.. Kryptis aiški, o rezultatas.. Visada tikėtis geriausio - taip nusiteikusi ir aš. Kryptis - vidinė intencija.. Kuo ji stipresnė, tuo spartesnė tėkmė.. Svarbiausia, tekėti, pasitikėti ir mėgautis.. Juk intencija lydima “viskas vyksta geriausiu, maloniausiu, lengviausiu būdu”.. Taigi, važiuoju Londone autobusu ir, tarsi, sniego gniūžtė į langą - Juoda/ Balta.. Aišku kaip juodu ant balto, kad būtent apie tai ir susitiksime, mielosios. Ir nebesvarbu, ar idėją pasufleravo didžiulis paveikslas, kurį kelias dienas stebėdavau pusryčiaudama, ar baltos suknelės paieškos Kings’ Road’e (populiari asipirkinėtojų gatvė Chelsea rajone).
Gyvenimas juk apie tai. Apie pokyčius. Apie kontrastą. Metų pabaiga. Kitų pradžia. Nesvarbu kokie skaičiai kalendoriuje, svarbu, koks pokytis mumyse įvyko per šiuos metus. Ką suvokiau? Kiek savyje radau? Kiek panorau atrasti? Kiek atsisakiau, kad priimčiau? Kiek verkaiu, kad šypsočiausi? Kiek “miriau”, kad “gimčiau”? Kiek užbaigiau, kad pradėčiau? Kiek durų uždariau, kad naujas atidaryčiau? O taip…, metaforiška gyvenimo fabula.. “За вами нужно много ходить, Настасья Филипповна. Я буду ходить за вами..”/ “Aš tarnausiu Jums ir puoselėsiu Jus, Nastasija Filipovna, kantriai..” - žadėjo Nastasijai Filipovnai Idiotas (kunigaikštis Levas Nikolajevičius Myškinas). Kaip reikia priimti savo visas puses ir jų grožį… Rasti savyje “idiotą”, su kvailio naivumu vėl ir vėl žiūrėti į save, pasaulį, tikėti ir pasitikėti savimi, gyvenimu..
"Kaip reikia priimti savo visas puses ir jų grožį… Rasti savyje “idiotą”, su kvailio naivumu vėl ir vėl žiūrėti į save, pasaulį, tikėti ir pasitikėti savimi, gyvenimu.."
Iš esmės. Iš vidaus į išorę. “Vidus”, kažkodėl, asocijuojasi su tamsa ir tyla.. O išorė su šviesa ir šurmuliu. Gal todėl, kad vidinis pokytis vyksta tyliai, atrodo, atsiribojai nuo triukšmo, kad išgirstum save, mažiau veiksmų išorėje, užtat koks neišmatuojamas procesas vidinėje tyloje. Tam, kad išgirsti save kartais reikia tikrai tikrai akylai įsiklausyti į tylų balsą viduje. Pasimėgauti užgimusiu vidiniu dialogu. Pavakaroti tamsoje, vienumoje su žvakėmis.. Kiek išgirdau, kiek supratau, kokį ačiū sakau.. Kaip gera.. Pokytis įvyko, naktį keičia diena.. Dieną naktis.. Dvi sesės, negali viena be kitos.. Viena kviečia pasigrožėti saulėtekiu, kita saulėlydžiu..
Kristina siurbčioja kavą ir dalijasi.. “Meilė, štai koks tikslas..mylėti..” Nutylame.. Ir šviesoje, pasirodo, daug tylos.. Žodžiai, tarsi, apvalkalėliai. Popierėliai patyrimų ir suvokimų. Kaip “bevyniotum”, jei už žodžių nėra patyrimo, išvyniojus popierėlį, saldainio nerasi.. Žodžiai, persmelkti patyrimu, neša savyje jausmą, išgyvenimu persmelktą emociją. Akys skaičiusios panašią ar tą pačią knygą iš karto vienos kitas atpažįsta nesvarbu kokio dydžio pripildytoje žmonių menėje. Patirtis kaip juodu ant balto nuskaitoma.. Jos nesuvaidinsi.. Visuotinis spektaklis nesustabdomai vyksta.. Užuolaidos užsitraukia, užuolaidos atsitraukia.. “Show must go on”.. Kodėl į vienus spektaklius eina vieni žmonės, į kitus kiti? Arba vienus sutinkame vienoje spektaklio dalyje, kitus - kitoje?… Arba mėgaujamės pertrauka ir ilsimės užkulisiuose ruošdamiesi kitam veiksmui?..
Puodeliai jau tušti, o mintyse mes jau kitame veiksme - geriame kavą Backstage Cafe, su juodai-baltai pasidabinusiomis karalienėmis, kur kavinės antras aukštas kiekvienai iš jų tampa 5 minučių pokalbiu su savimi per objektyvą apie pokyčius ir virsmus, esatį ir ketinimus. Dalinuosi su Kristina, kad šiemet dariausi keletą fotosesiją ir kiekvienoje jų pamačiau save kitokią. Fotografijose pamatau pokytį. Tik aš žinau, kiek spalvų tame pokytyje, tik aš žinau, 24-o kadro paslaptį, - pasigėriu savimi, padėkoju moteriai žvelgiančiai į mane iš fotografijos ir suvokiu, kad tėkmė mane jau nunešė tolyn, juk atspindžiai keičiasi nepaprastai greitai, bet žiūrėdama į ją palinkiu sau sėkmės..ir jau laukiu sekančio mūsų susitikimo.., ir jos naujų pokyčių..
Dėkingumas ir Sėkmė. Ačiū už visa - atspirties taškas ir kūrybos esmė. Judame toliau. Linkiu sėkmės.
Kristina Aleksynaite dovana - “Susitikimas paslaptyje” ir juodai baltas portretas (prof. retušuotas). Lina Niki dovana - palydėjimas į ateinančius metus su dėkingumu į sėkmę.
Registracija į vakarą: https://www.facebook.com/events/1673762999396106/
Su meile, Rasa