Search

TEGYVUOJA DRAUGYSTĖ

Tegyvuoja draugystė!

Geriau vienam? Geriau su kitu partneriu? Geriau su tuo pačiu? Mano vienas dėdė paklaustas “kaip sekasi?”, įprastai atsako - “Pati - ta pati, alga - ta pati”. Suprask, - jam gerai. Arba kaip nori, taip suprask.


Santykis yra begalo apdovanojantis procesas. Taip. Procesas. Apdovanojantis kaita, įžvalgomis, kitokiu požiūriu, diskusija. Pirmiausia, turime jį su pačiu savimi. Jei esame harmonijoje, balanse, nebekaltiname savęs, nesmerkiame, atleidome sau, daugiau šypsomės nei liūdime, džiaugiamės nei kenčiame, tikėtina į santykius su kitu žmogumi irgi atsinešame džiaugsmo, šypsenų, daugiau spontaniškumo, dalinimosi kitokiu požiūrio kampu, nemėginant įtikinti bet kokia kaina, pakeisti kito požiūrį, tada galima darni diskusija ir netgi labai įdomi, nes kur du - ten jau pasidalijimas. Tuo ir žavus tas mūsų žmogiškas bendravimas - draugystė.




Tikėtina, kad tie, kurių požiūriai skiriasi ne kardinaliai, ir kurie nebando “tašyti mieto ant galvos”, kai nuomonės stipriai skiriasi, taps mūsų draugai ilgesniam laikui. Dažniausiai su tokiu žmogumi ir susituokiame. Kaip liaudyje sakoma, - “žiūrinčiu viena kryptimi”. Nors būna, kad suveikia chemija. Ir jokio sveiko proto, kurio vienintelė užduotis mus yra saugoti, nebesuveikia. Paprasčiausiai, nebegalime blaiviai mąstyti. Bet kokiu atveju, einant prie altoriaus žadame, - “ir džiaugsme, ir varge”.


Ir, o varge, kaip nelengva, kai ateina tie “vargai”. O gyvenimas visoks. Kaip jogoje, įsitempiame, atsipalaiduojame, dualumo dėsnis visur. Kaip išsilaikyti? Būti balanse. Vidiniame. Kiekvienam atskirai. Savame.


Kiekvieno mūsų pasaulis, pirmiausia, vidinis. Ir visi jausmai yra viduje. Kiekvienas žmogus individualiai atsakingas už savo jausmus. Kai žvelgi į išorinį pasaulį ir į jo sudedamąsias dalis - vyrą ar žmoną ir t.t., pirmiausia, turi stebėti, kas vyksta tavo viduje ir pats išsiaiškinti, kodėl tai vyksta. Išlaikyti balansą - tai nukreipti visą dėmesį į vidų ir klausti savęs “Kodėl taip jaučiuosi?” “Ar galiu pakeisti kaip jaučiuosi?” Beprasmiška reikalauti kito asmens padaryti pokytį tavo viduje.

Vienas žmogus, - vieno žmogaus patirtys. Puiku, jei jis sugeba likti stebėtoju ir matyti kaip jo vidus koreliuoja su aplinka. Kitas žmogus - kitas vidinis pasaulis. Puiku, jei ir jis “balanse”. Du žmonės, - ir štai, pažeria gyvenimas įvairių naujų įsitikinimų, įpročių ir t.t., kurių kiekvienas prisirenkame augdami savo šeimose, automatiškai kopijuodami tėvus, senelius, kitas matytas poras savo palinkoje. Du vidiniai pasauliai su dviem skirtingomis atminties talpyklomis. Tarsi dvi naujos operacinės sistemos, kurios bando sugyventi viename kompiuteryje ir mėto tam tikras sitemines klaidas, kol “susibalansuoja”, “susitaria”, ir suvokia, kad viena yra tokia, kita - tokia, kol randa sąlyčio taškų ir optimizuoja buvimą kartu, kad, iš pradžių, bent jau, cheminėms reakcijoms nuslūgus, netrukdytų viena kitai, o paskui ramybėje rastų ir kaip sukurti pridėtinę vertę. O gal, tiesiog, malonus buvimas ir pokalbiai dalijantis absoliučiai skritingų pasaulių išorėje užtinkamais malonumais, minusais, pliusais. Trigeriais, kurie tarsi kuras pasauliams griūti, persikurti, pasipildyti.


Kas akimirką esame šiek tiek kitokie. Kartais - stipriai kitokie. Priklausomai nuo to, kokia būsena. Išgirdome anekdotą, jaučiamės vienaip, paskaitėme įdomų straipsnį apie santykius, - “persvartome” savuosius, išsimaudėme šaltame ežere - galva, tarsi, tuščia, gali rinktis iš absoliutaus potencialo, - priimti sprendimą, kurio negalėjai ilgą laiką priimti. Kaip ir afekto būsenoje. Staiga priimi sprendimą, kurio negalėjai ilgą laiką priimti ar nesitikėjai priimsiąs - failas, tiesiog, iškrito. Dualu. Sprendimas, išplaukęs iš ramybės, ir sprendimas - kaip didžiulio susikaupusio nepasitenkinimo, streso, išdava. Abu puikūs. Abu gyvenimiški. Abu - patirtis. O jos nėra nei geros, nei blogos. Tik Tu ir vėl pats, priėmęs sprendimą, turėsi gyventi su savo jausmais. Išbalansuoti. Ir tikrai nesi atsakingas už kito žmogaus jausmus. Iškart pasidaro lengviau. Kokį sprendimą bepriimtum. Kartais, kai sisteminė įranga, nesusidorojusi su skirtingais pasirinkimais veikti, “neatlaiko” įtampos, - pertrauka, persikrovimas yra puiki išeitis. Duoti laiko “ataušti”, kad neperdegtum, susiracionalizuotum, nurimtum - yra puiku. Tai savisauga. Staiga suveikia protas - “nebegaliu”, kūnas puikiai pasako, kad reikia skirti jam dėmesio. Galima skristi į saulėtą šalį, galima pradėti lankytis baseine, bėgioti, kurį laiką “išinstaliuoti” savo programą iš bendro su partneriu kompiuterio. “Mums reikia pabūti atskirai, “laikinos skyrybos”. Gal jos pereis į galutines? Šitame pasaulyje jos, turbūt tokiomis tampa, kai “padedami” parašai. Iš tikrųjų, tokio dalyko kaip skyrybos, nėra. Visi mes susiję per amžius amen ir toks suvokimas iškart atpalaiduoja. Visi - viena didelė šeima.


Svarbiausių "skyrybų", ir pačios reikšmingiausių, neįtakoja jokie parašai. Ir tai geriausias dalykas, koks gali nutikti. Šiandien esu energetiškai “išsiskyrusi”. Laisva moteris. Tai irgi galėtų būti sėkmingos santuokos paslaptis ar receptas. Kiekvienas turime, randame savąjį. Aš visiškai prisiėmiau atsakomybę už save, savo jausmus ir nieko nebereikalauju iš antros pusės. Jis nepriklauso man, o aš - jam. Kai tuokėmės, buvo ir chemijos, ir reikalavimų, ir įsivaizdavimų, ir lūkesčių. Be to, nors ir į santykius atėjau su dviem prieštaraujančiais dalykais - pati uždirbau didesnį nei vyras atlyginimą, bet turėjau šventą sovietinį įsitikinimą (dar vaikystėje iš kažkur prisiklijavusį), kad “vyras turi uždirbti daugiau nei žmona”), to tada net nepastebėjau, nes tuokiausi dar nenutuokdama apie vidinį balansą arba, sakykime, jis buvo, bet kitoks nei šiandien jį apibrėžčiau. Buvo daug kitų įsitikinimų. Išgaravo. Gyvenimas nestovi vietoje. Šiandien mano vyras uždirba daugiau. Buvo laikas, kai aš visai nedirbau, nes neturėjau tam jėgų, paskui nenorėjau, buvo laikas, kai vyras metė darbą ir išvyko “persikrauti”, ieškoti vidinio balanso į džiungles, kur jo įsitempusio proto niekas “nenervuotų”. Dabar jis sako - “niekur Tu nuo savęs nepabėgsi”. O aš sakau, kad ir paskui kitą nereikia bėgti. Toks vat ir žaidimas, pavadinimu "santuoka", - nebenori nei bėgti, nei vytis.


Esmė ta, kad laimė priklauso nuo vidinio balanso. Ir jo beprasmiška ieškoti išorėje. Net savo sutuoktinyje. Tą akimirką, kai pasakiau sau, kad aš atsakinga už tai, kaip jaučiuosi ir nieko negaliu reikalauti iš kito asmens, tą minutę viskas neįtikėtinai greitai pasikeitė. Turiu gerą savybę. Nor gal Tau ji pasirodys ne tokia gera. Daug kalbu. Išsakau viską, kaip jaučiuosi. Pykstu garsiai, dėkoju iš visos širdies, liūdžiu su ašaromis. Neužlaikau jokių emocijų. Esu stipri ir kai stipri, ir kai silpna. Girdėjau, kad labai stiprūs lūžta. Teko ir tai patirti. Esu lūžusi. Skaudėjo. Dabar tikiu viena tiesa - leidžiu sau jaustis taip, kaip jaučiasi. Šią akimirką. Neužsilieka įtampų prote, kūne. Išjaučiu, kas tai bebūtų, kartais, tiesą pasakius, net nežinau, iš kur aplankydavo liūdesys. Pamenu grįždavau namo atsisėsdavau ir pravirkdavau, išlemendavau “ledų”, o vyras bėgdavo leísti karšto vandens į vonią. Suvalgydavau ledus, išsimaudydavau, paverkdavau, nusliūkindavau į lovą ir užmigdavau, arba kaip tik užsidėdavau kokią komediją ir iš širdies pasijuokdavau.


Kiekvieną kartą kai leidžiu sau jausti - persikrauna mano programos. Tarsi, savaime išssisprendžia įtampos. Jausmas yra tarsi vidinių bug’ų kontrolė, kuri veikia tiksliai ten, kur reikia. Jausmas iškelia situacijas, prisiminimus, žodžiu, tuos bitus informacijos, kurie yra outdated, pasenę ir turi atkristi, nes nebetarnauja. Ypač santykyje su kita operacine sistema. Atkrenta nebereikalingi lūkesčiai, įsitikinimai, kaip viskas turėtų būti. Pradedi, tiesiog, gyventi. Suvoki, kad viskas tavyje. Visas pilnas jausmų pasaulis Tavyje ir joks kitas žmogus negali sukelti atominio karo tavo viduje, jei Tu ten - viduje - absoliučioje taikoje. O jei dar yra kur skauda, kur slegia, kur nerimastinga - išjausti. Visos išorinės situacijos tobulai rodo, kas tavo viduje. Jausk, neužspausk, nenustumk, išjausk čia ir daba ir viena įtampa bus mažiau. Iš karto. Nelaukiant kol sprogs tiksinti bomba. Ir visi bus kalti. Arba pati sau būsi kokti.


Lengva pasakyti. Dabar man lengva. Nes išsiugdžiau įprotį jausti čia ir daba viską, kas jaučiasi. Nepaisant, kaip dėl to jaučiasi kiti. Nes aš atsakinga už savo jausmus, o su savaisiais susidoroti turės jie patys. Ir, žinote, kai leidžiu sau būti savimi, jaustis taip kaip jaučiasi, artimieji irgi labiau atsiveria. Nebesmerkiu savęs, tad nebesmerkiu kito, jiem saugu atsiverti ir nebėra grėsmės uraganui. Nebepykstu ant savęs, nebepykstu ant kitų. Nebereikalauju iš savęs, nebereikalauju iš kitų. Nenoriu įtikti, nenoriu, kad man įtiktų. Energetiškai aš išsiskyrusi. Su visais. Su vyru. Draugais. Artimaisiais. Visais. Ir, kaip visada, paradoksas, ir dualumas - tada man nebereikalingos jokios skyrybos su niekuom. Visai nesvarbu, raštiškai susituokusi, ar išsiskyrusi su parašu. Facebook’e mes draugai ar ne. Tai nieko nekeičia. Aš pati sau. Viskas apie draugystę. Pirmiausia, su savimi. Susidraugauji su savimi, - daug lengviau draugauti su kitais. O jei nesidraugauja, nepakeliui, kitas žmogus dar nesusidraugavęs su savimi ar mano, kad aš nesusidraugavusi su savimi, galime tik palinkėti vieni kitiems sėkmės ir toliau puoselėti santarvę, ramybę ir darną, pirmiausia, viduje. Visi keliai veda ten pat - į ROMĄ / ĄMOR. Vienintelis tikras dalykas yra jausmas.


Visiems linkiu energetiškų skyrybų su visais, net pačiais artimiausiais ir santuokos, pilnatvės savyje. Linkiu ir sau vis labiau draugauti su savimi, o juk draugystei reikia dėmesio, - pasidovanosiu sau gėlių. Visai nesvarbu, yra parašai, ar ne, jos visada - atsiprašymas, atleidimas, meilė ar padėka. Tegyvuoja draugystė.

0 views

© 2018 Karalienes.lt / Visos teisės saugomos. 

  • Grey Instagram Icon